Projektai
Lietuvos Junior Achievement ir Coca Cola Foundation
Savąją kelionę Gravitas mokyklos bendruomenė su @Coca Cola Foundation ir @Lietuvos Junior Achievement pradėjo prieš metus. Jos tikslas – mokytojams, dirbantiems su Ukrainos karo pabėgėliais, suteikti galimybę mokyti moksleivius bei suaugusias moteris verslumo, demokratijos, žmogaus teisių ir pilietiškumo principų. Bendradarbiaudami su kitomis organizacijomis, siekiame kurti saugiai besijaučiančią bendruomenę, kuri gebėtų skleisti taikos ir demokratijos idėjas.
Palaikymas, atvirumas ir saugumas – tokios vertybės mūsų bendruomenę jungia nuo pat pradžios. Tačiau šalia vertybių puoselėjimo yra svarbūs ir realūs įgūdžiai, dirbant su traumas patyrusiais žmonėmis.
Atvykstantieji į mūsų mokyklas visada nustemba, pamatę smalsumu žibančias akis, šypsenas ir šilumą, kurią skleidžia mūsų mažieji ir didieji dalyviai bei mokytojai. Tačiau už kiekvieno šio žmogaus stovi traumos šešėlis, kartais tvirtai suėmęs už rankos, o kartais tiesiog slenkantis šalia, bet kuriuo atveju, esantis kasdienė jų dienos dalis.
Projekto metu mums teko didelė garbė į Lietuvą pakviesti ir dirbti su @Trauma Informed Schools UK specialistėmis Julia ir Julie, kurios atvėrė naują mokymosi perspektyvą darbui su traumą patyrusiais žmonėmis.
Norėdami jus geriau supažindinti su mūsų bendruomenės patirtimi artimiausiu metu dalinsimės mokytojų pasakojimais rubrikoje #togetherforpeaceanddemocracy.
Laukite pirmojo pasidalinimo jau visai netrukus.
Pirmoji mūsų rubrikos pašnekovė #togetherforpeaceanddemocracy yra Olga, matematikos mokytoja.
Pokalbio metu norėjome sužinoti, kokios įžvalgomis, atrastomis darbe su traumą patyrusiais vaikais, gali pasidalinti Olga.
Mokytoja pasakoja:
Susidūrus su agresyviai ar nepaklusniai besielgiančiu mokiniu, suveikia pirminis instinktas, skatinantis pykti ir norėti drausminti. Tačiau, ko labiausiai tam mokiniui reikia, tai pokalbio: atviro, be jokio priekaištavimo, pamokslavimo ar smerkimo.
Tai gali suteikti tik emociškai prieinamas asmuo, apie kurį itin daug kalbėjome mokymų su Julia ir Julie metu. Šis žmogus yra atviras ryšiui, gebantis suteikti pirminį psichologinį tvirtumą vaikui ar kolegai.
Ilgą laiką pati save graužiau, kad turiu atlikti šį vaidmenį kiekvieną sekundę savo namų aplinkoje, darbe, draugų rate ar su nepažįstamaisiais gatvėje. Tačiau mokymų metu supratau, kad galiu norėti būti gelbėtoja visiems, bet mano galimybės taip pat ribotos, o vaikų aplinkoje yra ne vienas emociškai prieinamas asmuo, galintis puikiai mane pavaduoti. Todėl kartais reikia nustoti kontroliuoti, net ir esant kritiniams momentams.
Šalia to, dar vienas svarbus komponentas yra savo ribų nubrėžimas, padedantis palaikyti savo pusiausvyrą, dirbant tarp traumą patyrusių žmonių. Ne visada paskirtos 5 minutės, kai pati nesijaučiu tvirtai, bus naudingos moksleiviui, nes negalėsiu būti 100 % čia ir dabar. Todėl svarbu būti atviram su poreikį pagalbai jaučiančiu asmeniu: visada galime pasiūlyti kitą specialistą, galintį padėti šią minutę arba susitarti laiką, kada galėsime būti pasiruošę kalbėti apie iškilusias problemas. Visgi, reikia susitaikyti, kad šiame ribų nubrėžimo kelyje gali tapti ir antagonistu, kuris tuo momentu bus matomas kaip pats blogiausias išdavikas. Nepaisant to, atviras bendravimas ir gebėjimas pasakyti, kodėl šiuo metu yra siūloma alternatyva, padeda moksleiviams formuoti savo ribų nubrėžimo sąvoką. Tai abipusė nauda tiek mums, mokytojams, norint išlaikyti pusiausvyrą, tiek moksleiviams, ugdant emocinį intelektą.
Šias pagrindines įžvalgas susiformavau sėkmingų ir ne tiek nesėkmingų patirčių kelyje.
Vienas iš sėkmės atvejų buvo mergina iš mano klasės, kuri nuolat vėluodavo į pamokas. Sulaukdavau vis daugiau kolegų priekaištų, kad šis elgesys yra piktybinis ir formuojasi ilgalaikė problema. Atvirai pasikalbėjus su pačia mergina ir jos mama, problema tapo aiški: nors rytais mergina į mokyklą atsikelia laiku, tuomet, kai reikia išisirinkti aprangą mokyklai, mergina negali suvaldyti emocijų, ir tai uždelsia jos susiruošimą.
Pokalbio metu mergina prisipažino, jog jaučiasi negraži nuotraukose ir veidrodyje. Pati pirma man šovusi mintis, kalbantis su ja apie grožio standartus, buvo analogija, kaip mes nufotografuojame patį gražiausią mėnulį savo telefonu ir nuotraukose vaizdas atrodo toli nuo realybės. Tačiau problema yra ne pačiame mėnulyje, o telefono kameroje. Tas pats vyksta su mūsų grožio vertinimu, kai mes viską vertiname tik per kamerą. Tada susitarėme, jog kiekvieną dieną iš vakaro aš jai padėsiu išsirinkti drabužių derinius ir makiažą rytui, kurie jai suteiktų pasitikėjimo savimi. Kartu taip dirbome mėnesį ar du, pamažu mažindamos pasitarimų skaičių. Ir, žinoma, pamažu sprendžiant nepasitikėjimo savo išvaizda klausimui, išsprendėme ir vėlavimo problemą.
Visgi, ne visada galime padėti iš karto. Neseniai turėjau atvejį, kur užsisklendusio mokinio, negebančio iki galo atskleisti savo mokymosi gabumų, problemos priežastis buvo ne pats jis, o jo artimoje aplinkoje vis dar stipriai veikiantis šokas, nevaldomos emocijos ir stresas, kilęs karo metu. Ir nei vaikas, nei jo artimieji nėra pasiruošę priimti pagalbos. Jie negeba priimti šios situacijos kaip problemos, todėl nėra lengva pradėti gijimo kelią.
Ir iš to man kilo dar viena praktinė pamoka – iš mūsų, mokytojų, pagalba irgi turi būti suteikta tinkamu laiku ir vietoje, kuomet vaikas bent dalimi geba ją priimti..
Man pačiai yra labai svarbu turėti emociškai prieinamą asmenį, pasiekiamą esant poreikiui. Tuo mūsų bendruomenė yra stipri: suprasdami, jog kiekvienam iš mūsų reikia papildomo saugumo jausmo, gebame išbūti vienas su kitu ar suteikti papildomos pagalbos, dirbant su sunkumus patiriančiais vaikais.
Iki karo dirbusi vertėja ir tęsianti šį darbą iki šiol, lemtingais 2022 m. Lina prie mūsų mokyklos komandos prisijungė kaip lietuvių kalbos ir pilietiškumo mokytoja.
Ji sukūrė tokią pilietiškumo programos viziją, kuri būtų aktuali mokiniams iš Ukrainos – šios pamokos skirtos skatinti vaikų kaip piliečių sąmoningumą, nors Lietuvoje daugiau įprasta praktika – apžvelgti politines sistemas ir struktūras. Lina teigia kelianti sau uždavinį perteikti, kaip mąsto europiečiai. Pamokų metu, per diskusijas ir realių įvykių nagrinėjimą klasės aiškinasi sąvokas ir jų supratimo skirtumus, tyrinėja, kodėl demokratijos vystymosi kelyje Lietuvos ir Ukrainos istorijos išsiskyrė ir kur tame kelyje turime sąlyčio taškų. Programa lanksti, leidžianti sugretinti modulius su realiais įvykiais, tarkim, mokyklos mokinių prezidento rinkimais ar Lietuvos valstybinėmis ir minėtinomis datomis, kurios iš esmės pakeitė istorinį ir politinį šalies vystymąsi.
Lina teigia:
„Be abejo, karas padarė labai didelę įtaką moksleivių emocinei reakcijai ir jų santykiui su tokiomis esminėmis sąvokomis kaip taika, laisvė, atsakomybė ir pilietiškumas. Dėstau gimnazistams, tai labai svarbus jų augimo momentas: jie nei vaikai, nei iš tikrųjų suaugę, todėl dabartiniai sprendimai jų gyvenime iš esmės kritiškai nelemia dabarties, bet labai svarbūs ateičiai. Net praėjus savaitei ar kelioms po aptartos temos, moksleiviai grįžta su savo refleksijomis ir klausimais, kurie tampa naujų diskusijų pagrindu ir leidžia sklandžiai judėti demokratijos ir laisvės įsisąmoninimo keliu.
Džiaugiuosi, kad programa skatina vaikus mąstyti ir ryžtingiau priimti sprendimus apie savo ateitį. Matau skirtumą tarp klasių, kuriose kalbame apie ateitį ir sprendimų priėmimą, ir kitų, kurios pagal naująją pilietiškumo ugdymo programą nėra dirbusios. Pavyzdžiui, studijos: Vyresnieji, kurie mokėsi pagal standartinę programą, sunkiau geba priimti sprendimus dėl studijų, nekvestionuoja tėvų įteigiamų idėjų ir yra mažiau iniciatyvūs. Po programos moksleiviai dažniau imasi inicijuoti savarankiškas veiklas, dalyvauja papildomuose projektuose ir iniciatyvose, kaupia raštus ir diplomus, kurie padėtų jiems stojant gauti papildomų balų, aktyviau domisi studijų programomis ir Europos atveriamomis galimybėmis.
Dėl susidariusių aplinkybių pradėjus formuotis ukrainiečių bendruomenėms užsienio šalyse, įžvelgiu ir naują tendenciją: paskatinti situacijos jų tėvynėje, moksleiviai ir suaugusieji pradėjo daugiau savanoriauti. O juk savanorystė yra vienas iš svarbiausių veiksnių, skatinančių ir ugdančių pilietiškumą. Moksleiviai labai atsakingai pradėjo žiūrėti į socialines valandas, nes suprato jų vertę bendruomenei ir savo asmeninei ateičiai. Žinoma, didesnė dalis Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių šiuo metu savanoriauja įvairiose iniciatyvose, tiesiogiai prisidedančiose prie Ukrainos gerovės, tačiau įžvelgiu ir spartų bendrosios savanorystės bei socialinių veiklų kultūros vystymąsi bendruomenėse, nuo komercinės naudos ir pelno vis dažniau pereinant link socialinių iniciatyvų, kurios teiktų ilgalaikę naudą kuo daugiau žmonių.
Vienas iš didesnių mūsų valstybių skirtumų tebėra laisvės supratimas. Ukrainoje žmonės laisvę daugiau supranta kaip nepriklausymą, išsilaisvinimą nuo kažko išorinio. Žinoma, šiuo metu tai – itin politizuota, bet ypač didelio jautrumo ir sąmoningumo reikalaujanti sąvoka. Europoje laisvę dažniau matome kaip galimybę realizuoti savo vidinį potencialą, aktyviai dalyvauti priimant sprendimus įvairiausiu lygiu ir keisti savo aplinką, įprasminant asmens vidinę laisvę veikti. Noriu ne tik supažindinti savo kolegas ir moksleivius ukrainiečius su europietišku mąstymu, bet ir įkvėpti, savo pavyzdžiu parodant, koks gali būti laisvas ir atsakingas žmogus.“
Į Lietuvą Ilja atkeliavo, siekdamas daugiau laisvės savo profesiniame lauke, norėdamas dar labiau plėsti savo ekspertiškumą ir žinių bagažą. Iki tol sukaupęs nemažą patirtį su negalią turinčiais ir pradinių klasių vaikais mokytojas prie „Gravitas Schola“ komandos prisijungė 2022 metais. Šiuo metu jis dirba mažamečių psichologu.
Ilja dalinasi pirmu įspūdžiu apie vaikus mokykloje:
„Vaikai kaip vaikai. Bendrai, jei atsiribočiau nuo savo psichologo vaidmens, neįžvelgčiau didelio skirtumo – vaikai šypsosi, juokiasi, bendrauja. Jie elgiasi įprastai, tačiau vis tik jaučiasi šiek tiek kitokia struktūra. Kaip įprasta mažiesiems, jie mėgsta žaisti. Kad būtų lengviau sutelkti mažamečių dėmesį, mokytojai imasi žaidybinių priemonių siekdami išmokyti įvairių dalykų. Ir šiose situacijose matau šiokį tokį išskirtinumą, nes šie vaikai renkasi elgtis kaip laukiniai gyvūnėliai – tigrai, drambliai ir pan. Tai nepasireiškia agresyvumu, tačiau didesniu energingumu. Taip pat pastebėjau, kad vaikai labiau renkasi neverbalinę komunikaciją – kūno kalbą – savo poreikius išreiškia prisilietimais. Šalia to, įžvelgiu dar vieną, galimai labiau kultūrinį skirtumą, kad ukrainiečių vaikai yra emociškai ekspresyvesni. Tarkim, aš pats savo bendravimu labiau jaučiuosi artimesnis lietuviams, kurie yra intravertai, mažiau aiškiai išreiškia savo emocijas kitiems. Ukrainiečiai yra ekstravertai, mažai filtruojantys savo emocijas ir jas aiškiai parodantys išorėje. Kartais emocijų išreiškimas pasireiškia ne tik šaukimu, bet ir įkandimais.
Traumatinė patirtis ir elgesys – ne jų pasirinkimas, o jų smegenyse generuojama reakcija į išorę. Yra du tipai, kaip pasireiškia vaikų traumatinis elgesys. Vienas iš jų yra energingumas ir agresija, o kitas – uždarumas, atsiribojimas nuo santykio su aplinka ir apatiškumas joje vykstantiems užsiėmimams.
Kai vaikai emigruoja į kitą šalį, visu pirma jie susiduria su atmetimo reakcija, nes viskas jiems yra neįprasta ir patiriamas stresas. Be to, ne visi jų artimieji yra šalia. Karo atveju, atvykę vaikai neturi tėvo šalia. Geriausiu atveju, su tėvu jie bendrauja per nuotolį. Jie taip pat mato šalia esančias liūdnas ir stresą patiriančias mamas. Tai keičia jų smegenyse vykstančius cheminius procesus. Tai lemia ir pakitusį įprastą elgesį. Šiuo atveju, suaugusiųjų žmonių vaidmuo labai svarbus: jie padeda vaikams susidėti viską, kas vyksta aplink, į terminus ir sąvokas. Aš įžvelgiu stiprų socialinių medijų poveikį – vaikai labai daug laiko praleidžia mobiliuose įrenginiuose. Manau, kad šis procesas nėra geras neurologiniam vystymuisi, nes vaikai, ten daug praleisdami laiko, negeba susiformuoti tvirto realybės suvokimo.“
Ilja teigia, kad, norint padėti susiformuoti realybės suvokimą, visų pirma, svarbiausia sukurti tarpusavio pasitikėjimo ryšį. Tačiau jis teigia, kad tai yra sudėtingas procesas, kadangi vaikai turi blogų patirčių savo aplinkoje, kurios nutiko dar prieš karą. Jie pasistatę sienas, kurios neleidžia būti visiškai atviriems. Todėl, net ir besikeičiant aplinkybėms, vaikai palieka tas pačias savo saugumo ribas. Ilja dalinasi svarbia įžvalga, jog norėdami praplėsti vaikų susiformuotas saugumo ribas, kurios, dažnu atveju, nėra jiems sveikos, turime kalbėtis su vaikų tėvais, nes vaikai tiesiogiai atkartoja tėvų elgesį. Tai ypač reikšminga, kai mamos pačios turį trauminį patyrimą ir perduoda savo emocinį foną, dėl ko vaikams tampa sunkiau integruotis į naują socialinį gyvenimą.
Ilja dalinasi savo patarimais, kaip geriausia užmegzti ryšį su vaikais:
- būti visiškai atviriems emociniam ryšiui. Tai padės jiems susiformuoti realybę apibrėžiančias sąvokas ir saugumo jausmą.
- Išbandyti piešimo techniką. Vaikams yra sunkiau nusakyti savo jausmus tik žodžiais. Piešdami jie gali geriau iliustruoti, kaip jaučiasi ir tai padeda suaugusiems žmonėms suprasti, kas vyksta jų viduje bei rasti geriausią būdą padėti emociškai sustiprėti.
- Jei vaikas yra labai energingas dėl patiriamo streso, galima pabandyti kartu rėkti. Tai padeda vaikui išlieti nepageidaujamą emociją ir nusiraminti. Po šios praktikos vaikams įprastai pasidaro lengviau ramiai kalbėti ir žodžiais išreikšti savo jausenas ir emocijas.
Užsukę pas pradinukus „Gravitas schola“ mokykloje, rasite neįprastą kampelį, kuris vadinamas Ramybės erdve. Čia sutiksite mokytojos padėjėją Mašą, kuri turi kiek neįprastą užduotį. Ji padeda ne klasėje, o suteikia pirminę emocinę pagalbą specialiai tam pritaikytoje vietoje. Šioje erdvėje vaikai gali ateiti pasikalbėti ar užsiimti įvairiomis raminančiomis veiklomis pamokų ar pertraukos metu. Maša vaikams save pristato kaip suaugusia drauge mokykloje.
Maša dalinasi savo patirtimi:
„Vaikai čia užsuka pasikalbėti apie jiems rūpimus dalykus. Dažniausiai tai konfliktai su bendraklasiais, draugais ar nesutarimai su mama. Tačiau mažuosius draugus domina ne tik iškilusių problemų sprendimai. Jiems svarbu pasidalinti ir tuo, ką matė, ką veikė, kas juos nustebino ar nudžiugino dienos eigoje. Taip atrodo įprasta kasdienybė mūsų ramybės erdvėje. Vaikų problemos yra kasdienės ir kartais mokytojai jų neapčiuopia, nes klasėje turi dirbti su visa 20-ties vaikų grupe iš karto. Visgi, net jei mums šios problemos neatrodo didelės, vaikams tai gali būti didelė drama.
Išties mane pačią labai džiugina, kad vaikai jau išmoko bendrauti, pasakodami dienos įvykius iš karto dalinasi, kaip jie jautėsi įvairiose situacijose. Žinoma, tokia mūsų pokalbių kultūra negimė iš karto.
Kai vaikai ateidavo pasidalinti savo išgyvenimais ir jiems būdavo sunku pasakyti, kaip jie dėl to jautėsi, aš pasidalindavau savo istorija. Papasakodavau panašų įvykį ir iš karto įvardindavau, kokius jausmus tas įvykis man sukėlė. Kadangi vaikai matė šį pavyzdį diena iš dienos, jie patys pradėjo reflektuoti panašiu būdu kaip aš. O padarę pirmus žingsnius ir atsivėrę emociškai, jie pradėjo manimi pasitikėti. Taip su atėjusiais vaikučiais kūrėme pasitikėjimu grįstą ryšį ir ilgainiui šis metodas tapo įprastas. Be to, čia vaikai ateina, nes žino, kur gali rasti saugią aplinką pasidalinti ir būti išgirsti.
Mano dažniausiai naudojamas metodas yra tiesiog atviras, šiltas pokalbis. Jei jaučiu, kad reikia specializuotos pagalbos, nukreipiu vaikus pas psichologą. Tuomet bendradarbiaudami ieškome geriausio būdo padėti vaikui.
Turėjome vieną labai įdomią, tačiau pilną iššūkių kelionę su pirmoku. Kadangi berniukas buvo iš Ukrainos dalies, kur yra kalbama rusiškai, jo šeimoje ir buvusioje aplinkoje buvo kalbama tik rusiškai. Atėjęs į ukrainiečių kalba kalbančią bendruomenę jis pasijautė nesaugus ir vienišas. Pamokų metu jis nieko nesuprasdavo ir dėl to jį apimdavo isteriniai pykčio priepuoliai. Jis bėgdavo iš mokyklos nuo suaugusių asmenų ir šaukdavo, jog nenori čia būti. Tačiau jo mokytoja greitai sureagavo ir bendram darbui su vaiku subūrė mane, psichologą ir mamą. Susitarėme, jog berniukas ateis pas mane kiekvieną dieną tuo pačiu laiku pakalbėti, piešti, žiūrėti filmukų, žaisti žaidimų ir užsiimti jo mėgstama veikla – dainuoti karaokę. Taip reguliariai dirbome kiekvieną dieną 3 mėnesius ir berniukas mokykloje ėmė jaustis saugesnis. Taip pat kartu su juo kalbėjome apie pykčio valdymo technikas: sugniaužti kumštukus, kvėpuoti. Tų pačių būdų, kaip suvaldyti pyktį, namuose mokė ir mama. Ilgainiui berniukas nusiramino, pradėjo eiti pas mane tik tada, kai išties norėjo. Klasėje išmoko ramiai reaguoti į sunkumus, kreiptis į mokytoją pagalbos. Neseniai turėjome bendruomenės renginį, kur moksleiviai darė viešus pasirodymus. Šis berniukas prieš visą bendruomenę deklamavo eilėraštį ukrainietiškai bei spektaklyje atliko pagrindinį vaidmenį.
Tai mano viena iš geriausių sėkmės istorijų, dirbant mokykloje. Šioje situacijoje įžvelgiu svarbiausią bendradarbystės momentą tarp mokytojos, specialistų mokykloje ir mamos. Svarbu, kad tie metodai, kurie taikomi mokykloje, būtų taikomi ir namuose. Kitu atveju, vaikas neišmoks valdyti savo emocijų.
Dažnai manoma, kad darbas su vaikais yra išsunkiantis. Tačiau kiekvieną dieną aš jaučiu labai daug šviesos. Kiekvienas ateinantis vaikas nori dalintis savo energija, o aš betarpiškai dalinuosi su jais savąja. Todėl, dažnu atveju, aš prisipildau daug teigiamų emocijų ir „kuro“, kuris mane veža į priekį ir įkvepia kurti šį ramybės, saugumo uostą.“
Pradinių klasių mokytojos Hana ir Olena pradėjo dirbti mokykloje nuo pat pirmųjų karo dienų. Pačios, atvykusios iš Ukrainos, pirmiausia susidūrė su integracijos naujoje vietoje procesu. Mokytojos dalijasi:
„Vilnius mus pasitiko labai šiltai. Visi aplinkiniai noriai priėmė ir suteikė būtiną pagalbą, kad atvykimas į kitą šalį būtų kuo lengvesnis. Mus sužavėjo Vilnius – čia taip žalia, daug parkų, labai gražus miestas, kupinas gyvybės. Manome, kad siekdamos būti kuo geresniais emociškai prieinamais asmenimis vaikams, turime rūpintis savimi. Tad vakarais ir savaitgaliais skiriame laiko sau: sportui, kvėpavimo technikoms, širdį džiuginančioms veikloms. Mūsų mokykla įsikūrusi itin geroje vietoje. Per langus matome Gedimino pilį, esame prie pat upės, kuri kviečia eiti pasivaikščioti ir aktyviai leisti laisvalaikį po darbo. Taip pat labai padeda mūsų mokyklos bendruomenė. Vieni kitus palaikome, kalbamės apie savo emocinę sveikatą ir visada atsiras bent vienas žmogus, padedantis ir išklausantis, užklupus sunkumams.“
Abi mokytojos besikeičiantį moksleivių elgesį stebėjo nuo pat pirmų dienų. Jos džiaugiasi, kad mokykloje įgyvendinamos emocinio lavinimo praktikos, kurios leidžia matyti nuolatinę vaikų gerėjančią emocinę raišką:
„Pradžioje vaikai buvo sukaupę daug agresijos. Visi vaikai, nepaisant lyties, žaidė karinio tipo žaidimus ir buvo agresyvūs vienas kito atžvilgiu. Klasėje ir pertraukų metu imitavo karą, jame vykstančias situacijas. Buvo ne vienas agresijos pasireiškimo atvejis, tad reikėjo labai atidžiai stebėti vaikus kiekvienoje situacijoje. Visgi, po metų šis elgesys smarkiai sumažėjo ir karo imitavimo atvejų pasitaiko retai. Vaikai aprimo, išmoko žaisti draugiškai. Manome, kad prie to prisidėjo mokykloje diegiamos priemonės. Viena iš jų – ramybės kampelis, kuriame moksleivius pasitinka Maša. Jiems išsamiai paaiškinome, kada galima eiti pabūti su Maša net ir pamokų metu. Vaikams ten labai patinka. Taip pat kiekvieną savaitę turime emocinio intelekto pamokėles, kurių metu mokomės kalbėti apie emocijas, jas išreikšti. Nagrinėjame įvairias situacijas, kur moksleivius mokome ne pulti į stresą ar agresiją, o išsakyti, iškalbėti savo emocijas. Taip pat pastebėjome, kad kiekvieną dieną pradėdami susitikimo rateliu, kuriame kalbame, žaidžiame ar dainuojame, padedame moksleiviams gerai nusiteikti mokslų dienai. Jie būna labiau susikaupę ir motyvuoti sužinoti, išmokti ar pasidalyti. Į mokymo procesą įtraukiama nemažai žaidimų ir kitų žaidybinių priemonių, kurios padėtų vaikams lengviau atsipalaiduoti, o tai jiems padeda vėliau geriau susitelkti į mokslus. Vaikai noriai reiškia savo emocijas ir juos ištikusius įvykius – jie nori pasidalinti pamokų, pertraukų ir užklasinių veiklų metu.“
Projekto metu kalbinti mokytojai ir specialistai pabrėžė tėvų įsitraukimo į emocinio saugumo sukūrimo procesą svarbą. Hanos ir Olenos nuomonės sutapo. Hana dalijasi:
„Klasėje buvo berniukas, kuris negebėjo kontroliuoti emocijų: jam dažnai pasireikšdavo pykčio priepuoliai ir jis negalėjo sukurti ryšio su kitais klasės moksleiviais. Greitai supratau vieną dalyką. Po pamokų visus vaikus ateidavo pasitikti čia gyvenančios mamos, močiutės, išskirtiniais atvejais, tėčiai. Šis berniukas į Lietuvą atvyko vienas su močiute. Pakalbėjusi su juo, supratau, kad jam yra nemalonu, kaip kiti vaikai kalba apie popamokines veiklas su mamomis, o jis tokių galimybių neturi. Atvirai pakalbėjome su jo močiute, vėliau su mama, ir jos puikiai suprato šio berniuko emocinės būklės įtaką ir rezultatas buvo neįtikėtinas. Berniukas nusiramino, pradėjo gerai mokytis. Tai tik vienas iš pastarųjų atvejų, su kuriais susidūriau, tačiau jų buvo ne vienas ir ne du, kai tėvų įsitraukimas į procesą padėjo vaikui greičiau pasijausti saugiam naujoje aplinkoje ir grįžti į visavertį gyvenimą.“
„Gravitas schola“ mokyklos bendruomenės patirties pasidalijimo ciklą užbaigiame generalinės direktorės ir 8A klasės auklėtojos Neringos mintimis:
„Dveji veiklos metai mokykloje tiesiog praskriejo, todėl kartais net sunku aprėpti, kokį kelią nuėjome nuo pat mokyklos įkūrimo pradžios. Prasidėjus kariniams veiksmams Ukrainoje, į Lietuvą atvyko daug mamų su vaikais, kuriems reikėjo kažkur mokytis. Taip netikėtai gimė mokykla. Nuoširdus lietuvių noras palaikyti ukrainiečius sunkią jiems valandą buvo svarbi ukrainiečių integracijos dalis. Visi padėjome, kuo tik galėjome. Kelias, prasidėjęs mokyklos atsiradimu, vingiuoja toliau: stengiamės duoti visa, ką geriausio turime, žinome ir mokame pedagogikoje, mokyklos bendruomenės kūrime, lietuvių kultūroje. Labai norisi, kad mokykla atvykusiems ukrainiečiams būtų kaip švyturys, kaip kelrodis, vesiantis juos europietiško ir demokratiško mąstymo keliu.
Pati pradžia atvykusiems ukrainiečiams buvo sunki, nes didžioji dalis jų tikėjosi greitai grįžti namo. Dauguma vaikų ir tėvų nematė poreikio mokytis ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbos. Šiandien jau įsigali supratimas, kad mokėti lietuvių kalbą – tai pagarba šaliai, kurioje gyveni, na, o anglų kalba – be jos tiesiog neįmanoma Europos sąjungoje. Be šių kalbų mūsų mokiniai turi galimybę mokytis ir savo gimtosios – ukrainiečių – kalbos, taip išlaikydami ryšį su savo gimtąja šalimi, kultūra – savo šaknimis.
Dar vienas esminis skirtumas, su kuriuo susidūrėme dirbdami su ukrainiečiais tėvais nuo pat pirmos dienos, – tai nuostata, kad mokykloje yra svarbiausia ugdymas, kitaip tariant – akademinės žinios, įgyjamos klasėje. Tuo tarpu mes mokykloje kuriame kitokio tipo kultūrą: ieškome balanso ir norime pasirūpinti vaikų ir suaugusiųjų, dirbančių mokykloje, emocine savijauta. Moksliniais tyrimais yra pagrįsta, jog tai yra pradžia, padedanti mokiniui augintis vidinę motyvaciją, atskleisti savo gebėjimų potencialą, būti kūrybišku, kritiškai mąstančiu ir laisvu Lietuvos – Ukrainos – Europos sąjungos piliečiu. Mes laikomės principo „Mokykla be sienų“ – vaikai mokosi ne tik klasės aplinkoje, bet ir įvairiose edukacijose už klasės ribų – ekskursijos, žygiai, savanorystė, muziejai, projektai… Noriu pabrėžti, kad tai nėra „laisvalaikis“ ar „atostogos“ – tai auginanti, turtinanti, plečianti socialinio-emocinio intelekto įgūdžius patirtis.
Mokykloje esu aštuntos klasės auklėtoja, iš arti prisiliečiu prie nuostabių, šiltų, empatiškų, žingeidžių ir jau laisvų jaunų žmonių. Su savo klase baigiu antrus metus ir galiu drąsiai teigti, kad auga stipri, laisvę mylinti, demokratiška ir europietiška karta. Tereikia jiems rodyti kryptį. Tereikia jais tikėti ir pasitikėti, priimti juos tokius, kokie yra. Pirmais metais daug mokėmės bendrauti, kalbėti po vieną, spręsti iškilusius konfliktus mediacijomis, išgirsdami vienas kitą ir vienas kito tiesą, atrasdami abiem pusėms priimtiną sprendimą ir susitarimus, mokėmės ne kaltinti vienas kitą, o prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Šiandien galiu pasakyti, jog labai džiaugiuosi mūsų klasės kultūra, tarpusavio santykiais ir mokymosi progresu.
Apibendrindama noriu pasakyti, kad, laikydamiesi principų, kurių išmokome TISUK projekte su britėmis lektorėmis Julia ir Julie, tikrai galime sukurti emociškai saugią aplinką kiekvienam mūsų mokiniui. Tereikia būti emociškai prieinamu suaugusiuoju, į kurį vaikas norėtų kreiptis. O tam, kad galėtume tokiais būti, primenu ir sau, ir mūsų mokyklos mokytojams, kad pirmiausiai privalome pasirūpinti savimi, savo emocine sveikata, jog turėtume jėgų kurti gėrį mūsų vaikams.“
