Projektai

Lietuvos Junior Achievement ir Coca Cola Foundation

Savąją kelionę Gravitas mokyklos bendruomenė su @Coca Cola Foundation ir @Lietuvos Junior Achievement pradėjo prieš metus. Jos tikslas – mokytojams, dirbantiems su Ukrainos karo pabėgėliais, suteikti galimybę mokyti moksleivius bei suaugusias moteris verslumo, demokratijos, žmogaus teisių ir pilietiškumo principų. Bendradarbiaudami su kitomis organizacijomis, siekiame kurti saugiai besijaučiančią bendruomenę, kuri gebėtų skleisti taikos ir demokratijos idėjas.

Palaikymas, atvirumas ir saugumas – tokios vertybės mūsų bendruomenę jungia nuo pat pradžios. Tačiau šalia vertybių puoselėjimo yra svarbūs ir realūs įgūdžiai, dirbant su traumas patyrusiais žmonėmis.  

Atvykstantieji į mūsų mokyklas visada nustemba, pamatę smalsumu žibančias akis, šypsenas ir šilumą, kurią skleidžia mūsų mažieji ir didieji dalyviai bei mokytojai. Tačiau už kiekvieno šio žmogaus stovi traumos šešėlis, kartais tvirtai suėmęs už rankos, o kartais tiesiog slenkantis šalia, bet kuriuo atveju, esantis kasdienė jų dienos dalis.

Projekto metu mums teko didelė garbė į Lietuvą pakviesti ir dirbti su @Trauma Informed Schools UK specialistėmis Julia ir Julie, kurios atvėrė naują mokymosi perspektyvą darbui su traumą patyrusiais žmonėmis. 

Norėdami jus geriau supažindinti su mūsų bendruomenės patirtimi artimiausiu metu dalinsimės mokytojų pasakojimais rubrikoje #togetherforpeaceanddemocracy.

Laukite pirmojo pasidalinimo jau visai netrukus.



 

Pirmoji mūsų rubrikos pašnekovė #togetherforpeaceanddemocracy yra Olga, matematikos mokytoja.

Pokalbio metu norėjome sužinoti, kokios įžvalgomis, atrastomis darbe su traumą patyrusiais vaikais, gali pasidalinti Olga.

Mokytoja pasakoja:

Susidūrus su agresyviai ar nepaklusniai besielgiančiu mokiniu, suveikia pirminis instinktas, skatinantis pykti ir norėti drausminti. Tačiau, ko labiausiai tam mokiniui reikia, tai pokalbio: atviro, be jokio priekaištavimo, pamokslavimo ar smerkimo.

Tai gali suteikti tik emociškai prieinamas asmuo, apie kurį itin daug kalbėjome mokymų su Julia ir Julie metu. Šis žmogus yra atviras ryšiui, gebantis suteikti pirminį psichologinį tvirtumą vaikui ar kolegai.

Ilgą laiką pati save graužiau, kad turiu atlikti šį vaidmenį kiekvieną sekundę savo namų aplinkoje, darbe, draugų rate ar su nepažįstamaisiais gatvėje. Tačiau mokymų metu supratau, kad galiu norėti būti gelbėtoja visiems, bet mano galimybės taip pat ribotos, o vaikų aplinkoje yra ne vienas emociškai prieinamas asmuo, galintis puikiai mane pavaduoti. Todėl kartais reikia nustoti kontroliuoti, net ir esant kritiniams momentams.

Šalia to, dar vienas svarbus komponentas yra savo ribų nubrėžimas, padedantis palaikyti savo pusiausvyrą, dirbant tarp traumą patyrusių žmonių. Ne visada paskirtos 5 minutės, kai pati nesijaučiu tvirtai, bus naudingos moksleiviui, nes negalėsiu būti 100 % čia ir dabar. Todėl svarbu būti atviram su poreikį pagalbai jaučiančiu asmeniu: visada galime pasiūlyti kitą specialistą, galintį padėti šią minutę arba susitarti laiką, kada galėsime būti pasiruošę kalbėti apie iškilusias problemas. Visgi, reikia susitaikyti, kad šiame ribų nubrėžimo kelyje gali tapti ir antagonistu, kuris tuo momentu bus matomas kaip pats blogiausias išdavikas. Nepaisant to, atviras bendravimas ir gebėjimas pasakyti, kodėl šiuo metu yra siūloma alternatyva, padeda moksleiviams formuoti savo ribų nubrėžimo sąvoką. Tai abipusė nauda tiek mums, mokytojams, norint išlaikyti pusiausvyrą, tiek moksleiviams, ugdant emocinį intelektą.

Šias pagrindines įžvalgas susiformavau sėkmingų ir ne tiek nesėkmingų patirčių kelyje.

Vienas iš sėkmės atvejų buvo mergina iš mano klasės, kuri nuolat vėluodavo į pamokas. Sulaukdavau vis daugiau kolegų priekaištų, kad šis elgesys yra piktybinis ir formuojasi ilgalaikė problema. Atvirai pasikalbėjus su pačia mergina ir jos mama, problema tapo aiški: nors rytais mergina į mokyklą atsikelia laiku, tuomet, kai reikia išisirinkti aprangą mokyklai, mergina negali suvaldyti emocijų, ir tai uždelsia jos susiruošimą.

Pokalbio metu mergina prisipažino, jog jaučiasi negraži nuotraukose ir veidrodyje. Pati pirma man šovusi mintis, kalbantis su ja apie grožio standartus, buvo analogija, kaip mes nufotografuojame patį gražiausią mėnulį savo telefonu ir nuotraukose vaizdas atrodo toli nuo realybės. Tačiau problema yra ne pačiame mėnulyje, o telefono kameroje. Tas pats vyksta su mūsų grožio vertinimu, kai mes viską vertiname tik per kamerą. Tada susitarėme, jog kiekvieną dieną iš vakaro aš jai padėsiu išsirinkti drabužių derinius ir makiažą rytui, kurie jai suteiktų pasitikėjimo savimi. Kartu taip dirbome mėnesį ar du, pamažu mažindamos pasitarimų skaičių. Ir, žinoma, pamažu sprendžiant nepasitikėjimo savo išvaizda klausimui, išsprendėme ir vėlavimo problemą.

Visgi, ne visada galime padėti iš karto. Neseniai turėjau atvejį, kur užsisklendusio mokinio, negebančio iki galo atskleisti savo mokymosi gabumų, problemos priežastis buvo ne pats jis, o jo artimoje aplinkoje vis dar stipriai veikiantis šokas, nevaldomos emocijos ir stresas, kilęs karo metu. Ir nei vaikas, nei jo artimieji nėra pasiruošę priimti pagalbos. Jie negeba priimti šios situacijos kaip problemos, todėl nėra lengva pradėti gijimo kelią.

Ir iš to man kilo dar viena praktinė pamoka – iš mūsų, mokytojų, pagalba irgi turi būti suteikta tinkamu laiku ir vietoje, kuomet vaikas bent dalimi geba ją priimti..

Man pačiai yra labai svarbu turėti emociškai prieinamą asmenį, pasiekiamą esant poreikiui. Tuo mūsų bendruomenė yra stipri: suprasdami, jog kiekvienam iš mūsų reikia papildomo saugumo jausmo, gebame išbūti vienas su kitu ar suteikti papildomos pagalbos, dirbant su sunkumus patiriančiais vaikais. 

 

Iki karo dirbusi vertėja ir tęsianti šį darbą iki šiol, lemtingais 2022 m. Lina prie mūsų mokyklos komandos prisijungė kaip lietuvių kalbos ir pilietiškumo mokytoja. 

Ji sukūrė tokią pilietiškumo programos viziją, kuri būtų aktuali mokiniams iš Ukrainos – šios pamokos skirtos skatinti vaikų kaip piliečių sąmoningumą, nors Lietuvoje daugiau įprasta praktika – apžvelgti politines sistemas ir struktūras. Lina teigia kelianti sau uždavinį perteikti, kaip mąsto europiečiai. Pamokų metu, per diskusijas ir realių įvykių nagrinėjimą klasės aiškinasi sąvokas ir jų supratimo skirtumus, tyrinėja, kodėl demokratijos vystymosi kelyje Lietuvos ir Ukrainos istorijos išsiskyrė ir kur tame kelyje turime sąlyčio taškų. Programa lanksti, leidžianti sugretinti modulius su realiais įvykiais, tarkim, mokyklos mokinių prezidento rinkimais ar Lietuvos valstybinėmis ir minėtinomis datomis, kurios iš esmės pakeitė istorinį ir politinį šalies vystymąsi.

Lina teigia:

„Be abejo, karas padarė labai didelę įtaką moksleivių emocinei reakcijai ir jų santykiui su tokiomis esminėmis sąvokomis kaip taika, laisvė, atsakomybė ir pilietiškumas. Dėstau gimnazistams, tai labai svarbus jų augimo momentas: jie nei vaikai, nei iš tikrųjų suaugę, todėl dabartiniai sprendimai jų gyvenime iš esmės kritiškai nelemia dabarties, bet labai svarbūs ateičiai. Net praėjus savaitei ar kelioms po aptartos temos, moksleiviai grįžta su savo refleksijomis ir klausimais, kurie tampa naujų diskusijų pagrindu ir leidžia sklandžiai judėti demokratijos ir laisvės įsisąmoninimo keliu.

Džiaugiuosi, kad programa skatina vaikus mąstyti ir ryžtingiau priimti sprendimus apie savo ateitį. Matau skirtumą tarp klasių, kuriose kalbame apie ateitį ir sprendimų priėmimą, ir kitų, kurios pagal naująją pilietiškumo ugdymo programą nėra dirbusios. Pavyzdžiui, studijos: Vyresnieji, kurie mokėsi pagal standartinę programą, sunkiau geba priimti sprendimus dėl studijų, nekvestionuoja tėvų įteigiamų idėjų ir yra mažiau iniciatyvūs. Po programos moksleiviai dažniau imasi inicijuoti savarankiškas veiklas, dalyvauja papildomuose projektuose ir iniciatyvose, kaupia raštus ir diplomus, kurie padėtų jiems stojant gauti papildomų balų, aktyviau domisi studijų programomis ir Europos atveriamomis galimybėmis.

Dėl susidariusių aplinkybių pradėjus formuotis ukrainiečių bendruomenėms užsienio šalyse, įžvelgiu ir naują tendenciją: paskatinti situacijos jų tėvynėje, moksleiviai ir suaugusieji pradėjo daugiau savanoriauti. O juk savanorystė yra vienas iš svarbiausių veiksnių, skatinančių ir ugdančių pilietiškumą. Moksleiviai labai atsakingai pradėjo žiūrėti į socialines valandas, nes suprato jų vertę bendruomenei ir savo asmeninei ateičiai. Žinoma, didesnė dalis Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių šiuo metu savanoriauja įvairiose iniciatyvose, tiesiogiai prisidedančiose prie Ukrainos gerovės, tačiau įžvelgiu ir spartų bendrosios savanorystės bei socialinių veiklų kultūros vystymąsi bendruomenėse, nuo komercinės naudos ir pelno vis dažniau pereinant link socialinių iniciatyvų, kurios teiktų ilgalaikę naudą kuo daugiau žmonių.

Vienas iš didesnių mūsų valstybių skirtumų tebėra laisvės supratimas. Ukrainoje žmonės laisvę daugiau supranta kaip nepriklausymą, išsilaisvinimą nuo kažko išorinio. Žinoma, šiuo metu tai – itin politizuota, bet ypač didelio jautrumo ir sąmoningumo reikalaujanti sąvoka. Europoje laisvę dažniau matome kaip galimybę realizuoti savo vidinį potencialą, aktyviai dalyvauti priimant sprendimus įvairiausiu lygiu ir keisti savo aplinką, įprasminant asmens vidinę laisvę veikti. Noriu ne tik supažindinti savo kolegas ir moksleivius ukrainiečius su europietišku mąstymu, bet ir įkvėpti, savo pavyzdžiu parodant, koks gali būti laisvas ir atsakingas žmogus.“

Į Lietuvą Ilja atkeliavo, siekdamas daugiau laisvės savo profesiniame lauke, norėdamas dar labiau plėsti savo ekspertiškumą ir žinių bagažą. Iki tol sukaupęs nemažą patirtį su negalią turinčiais ir pradinių klasių vaikais mokytojas prie „Gravitas Schola“ komandos prisijungė 2022 metais. Šiuo metu jis dirba mažamečių psichologu.

Ilja dalinasi pirmu įspūdžiu apie vaikus mokykloje:

„Vaikai kaip vaikai. Bendrai, jei atsiribočiau nuo savo psichologo vaidmens, neįžvelgčiau didelio skirtumo – vaikai šypsosi, juokiasi, bendrauja. Jie elgiasi įprastai, tačiau vis tik jaučiasi šiek tiek kitokia struktūra. Kaip įprasta mažiesiems, jie mėgsta žaisti. Kad būtų lengviau sutelkti mažamečių dėmesį, mokytojai imasi žaidybinių priemonių siekdami išmokyti įvairių dalykų. Ir šiose situacijose matau šiokį tokį išskirtinumą, nes šie vaikai renkasi elgtis kaip laukiniai gyvūnėliai – tigrai, drambliai ir pan. Tai nepasireiškia agresyvumu, tačiau didesniu energingumu. Taip pat pastebėjau, kad vaikai labiau renkasi neverbalinę komunikaciją – kūno kalbą – savo poreikius išreiškia prisilietimais. Šalia to, įžvelgiu dar vieną, galimai labiau kultūrinį skirtumą, kad ukrainiečių vaikai yra emociškai ekspresyvesni. Tarkim, aš pats savo bendravimu labiau jaučiuosi artimesnis lietuviams, kurie yra intravertai, mažiau aiškiai išreiškia savo emocijas kitiems. Ukrainiečiai yra ekstravertai, mažai filtruojantys savo emocijas ir jas aiškiai parodantys išorėje. Kartais emocijų išreiškimas pasireiškia ne tik šaukimu, bet ir įkandimais. 

Traumatinė patirtis ir elgesys – ne jų pasirinkimas, o jų smegenyse generuojama reakcija į išorę. Yra du tipai, kaip pasireiškia vaikų traumatinis elgesys. Vienas iš jų yra energingumas ir agresija, o kitas – uždarumas, atsiribojimas nuo santykio su aplinka ir apatiškumas joje vykstantiems užsiėmimams.

Kai vaikai emigruoja į kitą šalį, visu pirma jie susiduria su atmetimo reakcija, nes viskas jiems yra neįprasta ir patiriamas stresas. Be to, ne visi jų artimieji yra šalia. Karo atveju, atvykę vaikai neturi tėvo šalia. Geriausiu atveju, su tėvu jie bendrauja per nuotolį. Jie taip pat mato šalia esančias liūdnas ir stresą patiriančias mamas. Tai keičia jų smegenyse vykstančius cheminius procesus. Tai lemia ir pakitusį įprastą elgesį. Šiuo atveju, suaugusiųjų žmonių vaidmuo labai svarbus: jie padeda vaikams susidėti viską, kas vyksta aplink, į terminus ir sąvokas. Aš įžvelgiu stiprų socialinių medijų poveikį – vaikai labai daug laiko praleidžia mobiliuose įrenginiuose. Manau, kad šis procesas nėra geras neurologiniam vystymuisi, nes vaikai, ten daug praleisdami laiko, negeba susiformuoti tvirto realybės suvokimo.“

Ilja teigia, kad, norint padėti susiformuoti realybės suvokimą, visų pirma, svarbiausia sukurti tarpusavio pasitikėjimo ryšį. Tačiau jis teigia, kad tai yra sudėtingas procesas, kadangi vaikai turi blogų patirčių savo aplinkoje, kurios nutiko dar prieš karą. Jie pasistatę sienas, kurios  neleidžia būti visiškai atviriems. Todėl, net ir besikeičiant aplinkybėms, vaikai palieka tas pačias savo saugumo ribas. Ilja dalinasi svarbia įžvalga, jog norėdami praplėsti vaikų susiformuotas saugumo ribas, kurios, dažnu atveju, nėra jiems sveikos, turime kalbėtis su vaikų tėvais, nes vaikai tiesiogiai atkartoja tėvų elgesį. Tai ypač reikšminga, kai mamos pačios turį trauminį patyrimą ir perduoda savo emocinį foną, dėl ko vaikams tampa sunkiau integruotis į naują socialinį gyvenimą.

Ilja dalinasi savo patarimais, kaip geriausia užmegzti ryšį su vaikais:

  • būti visiškai atviriems emociniam ryšiui. Tai padės jiems susiformuoti realybę apibrėžiančias sąvokas ir saugumo jausmą.
  • Išbandyti piešimo techniką. Vaikams yra sunkiau nusakyti savo jausmus tik žodžiais. Piešdami jie gali geriau iliustruoti, kaip jaučiasi ir tai padeda suaugusiems žmonėms suprasti, kas vyksta jų viduje bei rasti geriausią būdą padėti emociškai sustiprėti.
  • Jei vaikas yra labai energingas dėl patiriamo streso, galima pabandyti kartu rėkti. Tai padeda vaikui išlieti nepageidaujamą emociją ir nusiraminti. Po šios praktikos vaikams įprastai pasidaro lengviau ramiai kalbėti ir žodžiais išreikšti savo jausenas ir emocijas.