Verbų sekmadienis
Verbų sekmadienis – paskutinis sekmadienis prieš Šv. Velykas, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai – Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas.
Jeruzalėje Jėzus buvo sutiktas kaip Dievo sūnus, žmonės jam po kojomis klojo palmių ir alyvų šakeles, o jau po savaitės ta pati minia šaukė: „Ant kryžiaus jį!“
Verbų sekmadienis pradėtas švęsti nuo IV a. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų.
Lietuvoje manyta, kad šį sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią verbą. Į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Lietuvoje nuo seno Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama kuo anksčiau atsikėlus verba nuplakti dar miegančius artimuosius sakant: „Ne aš plaku, verba plaka“. Mama vaikams verba sušerdavo, kad visus metus nesirgtų, būtų darbštūs. Nuplaktieji nepykdavo, džiaugdavosi. Išėję iš bažnyčios lietuviai stengdavosi vieni kitiems, namie – artimiesiems suduoti verba, tikėdamiesi išvaryti ligas, susigrąžinti sveikatą.
Dažniausiai verbos Lietuvoje verbos rišamos iš kadagio šakelių, bet verboms naudojamos ir blindžių, serbentų, beržų, kitų anksti pavasarį sprogstančių medžių ir krūmų šakelės, dar pridedama sprogstančio žilvičio, beržo šakelių. Įdomus verbų tipas – Vilniaus verbos. Tai iš sausų augalų nupintos dekoratyvinės puokštės.
Tai ir ne tik mūsų pradinukai sužinojo su lietuvių kalbos mokytoja Joana. Ačiū!
Parašykite komentarą